Pereiti prie turinio

Džocharas Dudajevas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Džocharas Dudajevas
Дудин Муса кант Жовхар
Džocharas Dudajevas
Gimė 1944 m. vasario 15 d.
Jalchorojus, Ačchoj Martano rajonas
Mirė 1996 m. balandžio 21 d. (52 metai)
Gechi Ču, Urus Martano rajonas
Veikla TSRS karinis ir Čečėnijos Ičcherijos politinis veikėjas, TSRS aviacijos generolas majoras (1980 m.).
Vikiteka Džocharas Dudajevas
Parašas

Džocharas Dudajevas (čeč. Дудин Муса кант Жовхар, rus. Джохар Мусаевич Дудаев; 1944 m. vasario 15 d. – 1996 m. balandžio 21 d. Gechi Ču, Urus Martano rajonas) – TSRS aviacijos generolas majoras (1980 m.), pirmasis Čečėnijos prezidentas.

Gimė 1944 m. vasario 15 d. Jalchorojaus gyvenvietėje, dab. Ačchoj Martano rajone. Jis buvo septintas vaikas šeimoje. Po aštuonių dienų kartu su visa šeima ir tūkstančiais ingušų bei čečėnų ištremtas į Pavlodaro sritį Kazachstane. 1944–1957 m. su šeima gyveno tremtyje Pavlodaro sr. ir Pietų Kazachijoje. 1957 m. su šeima grįžo į Grozną. Nuo 1966 m. tarnavo TSRS kariuomenėje. 1968 m. įstojo į TSKP. 1987 m. gavo generolo majoro laipsnį. 1987–1990 m. Tartu dislokuotos bombonešių divizijos vadas, kartu ir Tartu įgulos viršininkas. 1990 m. perkeltas į Grozną, paties prašymu išleistas į atsargą.[1]

Nuo 1991 m. spalio mėn. pirmasis laisvuose rinkimuose išrinktas Čečėnijos prezidentas, nuo 1992 m. ir vyriausybės vadovas. 1991 m. lapkričio 1 d. paskelbė Čečėnijos nepriklausomybę, nuosekliai nesileido į jokias derybas dėl Čečėnijos priklausymo Rusijos Federacijai. 1992 m. ir 1993 m. lankėsi Lietuvoje. 1994 m. į Čečėniją įsiveržus Rusijos kariuomenei sėkmingai vadovavo čečėnų pasipriešinimo kovai.[1]

Žuvo per pasikėsinimą, surengtą Rusijos slaptųjų tarnybų.[1]

  • Čečėnijos parlamento sprendimu Groznas pavadintas Džochar Gala;
  • 1996 m. Rygoje jo vardu pavadinta gatvė;
  • 2000 m. Vilniuje, Žvėryne jo vardu pavadintas skveras;
  • 2005 m. jo vardu pavadinta aikštė Varšuvoje.
  1. 1,0 1,1 1,2 Džocharas Dudajevas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 179 psl.